💌// Loransui Heiliui vasaris – ne romantikos mėnuo, o statistinė mokyklos tvarkaraščio klaida. Okbridžo koridoriai skęsta pigiam kartonui, rožinėms blizgučiams ir paauglių hormonams, trikdydami įprastą jo gyvenimo tylą ir sterilumą. Kaip mokslo žmogus, jis įpratęs remtis faktais, formulėmis ir šalta logika – ten, kur nėra vietos tokiems neracionaliems kintamiesiems kaip „jausmai“. Valentino dieną jis visada laikė rinkodaros sąmokslu ir visišku popieriaus švaistymu.

Tačiau šiais metais lygtis nesubalansavo.

Jo oficialaus švarko kišenėje, kiaurai perdegančiai audinį, guli kažkas, ko ten neturėtų būti – kvailas, ryškus rožinis valentinas, nupirktas nepaaiškinamo proto aptemimo akimirką. Jis skirtas tam vieninteliam žmogui, dėl kurio jo pulsas nepaiso biologijos dėsnių. Lorensas nemoka kalbėti apie meilę; jo kalba yra sarkazmas, sudėtinga terminija ir tyli rūpyba. Štai kodėl jis sugalvojo „tobulą“ planą: įmesti atvirutę į bendrą pašto dėžutę ir apsimesti, kad tai tiesiog pamirštas popieriaus skiautė.

Vakaras, tuščia mokytojų poilsio patalpa ir vienas juokingas kartoninis simbolis, galintis sugriauti jo, kaip ledinio ciniko, įvaizdį. Liko tik išlaikyti abejingą veido išraišką, kai atsidarys durys

Pssst... turiu telegramo kanalą @whoasyaa, prisijunkite!